Recent Comments
Velykos? Netikiu... Manau Velykas reikia švęsti nebūtinai su buteliu alkoholio ar vargšelių kiaušinių kankinimu. Na jei jau atvirai per Velykas nesudaužiau nei vieno kiaušinio (Turėjau progą), nelaikiau rankose butelio alkoholio (Irgi turėjau progą), nepersivalgiau (Ohh.. Irgi turėjau progą), neprasėdėjau dvi ištisas dienas prie stalo ir giminių spiečiaus (Ir vėl gi turėjau progą).
Tai dar kyla klausimų ką veikiau? Nesuprantu kaip, bet tėvai leido praleisti tas dienas ne su jais (Įdomybės vyksta...). Kadangi visų pažystamų ir kitų veidų nebuvau mačiusi ištisus 7 mėnesius, tad pasirinkau tų žmogeliukų draugiją. Nepasigailėjau :] Vos atvykus į gimtinę, apie 10 val. ryto, su pussesere išskubėjom kuo toliau nuo Velykinio stalo, na juk niekšelis kėsinosi mus pervaišinti maistu. Toptelėjo į galvą, kad miesto centras turėtų irgi būti pasikeitęs, tad pasukome link Rotušės aikštės. Vaizdelis mane nuvylė. Einant sutikome vieną kitą senyvo amžiaus žmogų, bet nei vieno iš jaunimo tarpo. Kur visi pasidėjo? Prisimenu netyčiom, kad lyg ir Velykos šiandieną. Na ir gerai, taip man ir reikia. Beeinant pusseserė nekaltom akytėm pradeda žiūrėti į pusiau atplėštą reklaminį plakatą.Taip ir matau kaip jos vaizduotėje sukasi chuliganizmo planai kaip jį pasisavinti. Tik visiškai netyčia ji sugalvoja, kad tą pagrindinį veiksmą turėčiau atlikti aš. Na ir gudruolė... O juk ne kokia nuošali vieta, visai šalia turgaus, o ten daugiau nei įprastai senučiukų. Pamanau, kad vis gi reikia dėl giminaičių pasiaukoti. Ramia širdimi nueinu, nuplėšiu tą nelemtą plakatą šiaip ne taip ir įbrukusi jį į Gretos (pusseserės) rankas, tipenu tolyn link aikštės. Ši mirštanti iš laimės man kone rankas bučiuoja už tokį poelgį. Sumanau jog man turi būti atsilyginta ir tuojau pat mano delne atsiranda nuo saulės tirpstantis šokoladinio kiaušinio gabalėlis. Mmm.. Skanu. Tik žaisliuką net ir nepažvelgusi kas viduje, įteikiu be oficialių ceremonijų Gretai. Tegu turisi. Pravaikščioję ir visą Rotušę suprantam, kad nelieka jokio kito pasirinkimo kaip tik grįždinėti atgal. Besigardžiuojant pirmąją pavasarinių ledų porcija sėdžiu jau Jaunimo parke ir stebiu "Banglus" demonstruojančius savo sugebėjimus, kas kart kam nors nukritus ar susižeidus susiraukiu. Kam save taip žaloti? Na bet gundo noras patirti daugiau. TAMSA. Kažkas uždengė man akis. Sumišusi vėl pradedu reaguoti į aplinką. Hmm.. Moteriški kvepalai išduoda. Atsisuku ir pamatau nuo vaikystės mane vis lydinčią visur draugę Agnę. Pasilabinam ir sužinau, kad ji tik atsitiktinai mane pastebėjo. Žadėjo eiti į Dainų slėnį. Pasistengiu Agnę įkalbėti pasilikti kartu su manimi ir Greta. Vargšelė neatsispiria ir štai jau su šypsena grįžta po pokalbio su mama. Išleido. Pasėdime toje vietoje dar gal 10 min. Monotonija ir tai didesnių, tai mažesnių ratukų dundėjimas į metalines atramas ir pan. pradeda atsibosti. Apsižvalgau. Akys pagauna vaikškas supynes, ten dar nebuvau. Šelmiškai draugėms nusišypsojusi ir pareiškusi jog einu atlikti gerą darbą visuomenei, skuodžiu link žaidimų aikštelės. Agnė nuoširdžiai pasisiūlo man padėti. Tos supynės nepriminė vaikiškų, net ir silpnesnių nervų žmonėms nepatartina ten sėsti :]] Jos sukasi aplink, tai pakildamos viena dailimi aukščiau, tai žemiau ir tas sudaro pojūtį lyg tave aplink suktų per greitas vėjas. O dar kai nespėji sužiūrėti vaizdų aplink iš vis galva pradeda nesusigaudyti. Po keleto kartų pradedu skųstis galvos skausmu. Tenka atsisakyti to malonumo.
Su draugių kompanija tipenam į mano buvusį kiemą, tikiuosi ir ten sutikti senų pažystamų. Prisėdus pailsinti kojoms, kurios tikrai tądien nuvargo daugiau nei įprastai, o dar tiek laukė vėliau, pamatau dar vieną pažystamą Ramintą. Kaip per muilo operas arba melodramas veikėjai bėga į vienas kitą išskėstomis rankomis, taip ir mes po tiek laiko nesimatymo griūdamos bėgam link viena kitos. Na ir pasikeitė mergaitė... Na gerai mes nebe mergaitės, kad ir kaip tai saldžiai skambėtų jau visos panelės. Ak... Išpučiu akis neslėpdama nuostabos, Ramė šokiravo savo šukuosena. Niekis, po kelių minučių apsiprantu ir tas stilius jau pradeda per daug man patikti, vis giriu ją. Verčiam tylą aukštyn kojom. Vienu metu tai isteriškas juokas pasigirsta, tai durys per stipriai trenktos, tai skambių balsų choras, tai nešvankūs žodeliai, tai blyksčių imitacijos, tai dar visokie įmanomi triukšmingi garsai liūdijantys, kad šiandien svarbi diena. Ne dėl Velykų. Pagrindinis asmuo buvau aš. Nusprendėm, kad šiandieną privalom praleisti taip, kad neužmirštumėm iki kito susitikimo, kuris nusimato tik vasarop. Paikos mintys nusigrobti iš tėvų alkoholio, dar paikesnės mintys prašyti vyresnio draugo nupirkti dar ko nors, dar dar paikesnės mintys visus planus vadinant "Gul Gul" :]] Žinoma aš tik su trupučiu noro prisidedu prie merginų, nors gal ir daugiau nei trupučiu. Greitai paaiškėja, kad planai nukeliami rytojui, nes rastas laisvas "plotas". Pasireiškia laukinės sielos ir štai siautėjimas persikelia į parko teritoriją. Ten pamačius vieną seną ir visų nekenčiamą pažystamą sukyla aistros ir keršto planai. Suprantam, kad naudingiau būtų kokius vaikučius pakankinti ir supynes nurungti, taip ir padarom. Visų pirma nuskuodžiu prie dviejų aukštėliau iškeltų supynių ir ten jau neilgai trukus pradedama misija "paženklinkim teritoriją". Įvairių spalvų rašikliais brūkštelim tai vienur tai kitur savo mintis. Jokių nešvankybių, vis gi padorios gan panelės esam :]] Agnė sugalvoja mane pakankinti ir pradeda vis aukščiau ir aukščiau įsupinėti, žino juk aukščio baisiausiai bijau. Rėkiu jau kone visam parkui ir parkiečiams, kad neklaužada bus užmušta, kai tik supynės sustos arba aš spėsiu nuo jų nukristi. Vis gi pasigaili ir godžiai ryju vėją, kuris vis silpniau ir silpiau kedena plaukus. Sustoja ir supynės. Draugės pradeda priekaištauti, kad jau per ilgai čia užsibuvom ir aš viso to kaltininkė. Kad užmirštų ką gudrutės suvapėjo, tai vienai tai kitai nematant iš šonų durteliu pirštais, pašoka lyg nudegintos ir pykteli. Bėgu kuo toliau. Vėl supynės! Va ten aš gaunu ko nusipelniusi. Dar nulipusi nevalyvai remiuosi tų užtvarų, kad tik kur nepadoriai nenugriūti ir nesukelti įspūdžio, kad esu neblaivi, vis gi tokios visą laiką atrodėm, bet gal bent šįkart reiktų susiimti.
Prisimenu, kad dar prieš visas susitinkant vienas vyras labai nemandagiai pasiūlė "Pisti ******" :]]] Pasirodo, kad aš pasirodžiau jam iš tų kurios galėtų nuskriausti jo mažąją dukrytę, kuri pati ką tik mane įskundė jam, pasakiusi jog aš "dičkė" (Na pripažystu, kad ten kai kurios esančios supynės skirtos tik mažiems vaikams, bet ten ir neinu, o štai įprastos supynės ant kurių neretai sėdi ir suaugę man draudžiamos). Protestuodama su pašaipa atsisuku ir nei nesiruošiu judintis iš vietos, ką tik atsisėdau, leiskit atsidžiaugti. Matydama, kad vyriškis ne kokioj būsenoj pagalvoju, kad gal vertėtų "protingesniam" duoti kelią. Greta ima juoktis. Pasigirsta replika "Sterva tu!" :]] Uhh... Nei mes tokios nei mes ką, bet ką padarysi, tenka kaip visiems žmonėms sprukti nuo pavojaus. Skuodžiam kuo toliau. Na ir prisiminus šiuos nuotykius imu juoktis. Visos pritaria ir štai susiliejam su visuotiniu parko triukšmu. Pašėliojam aplink ten. Kai kuriems įtartiniems žmogiukams duodam "Bomžų" slapyvardį ir nusprendžiam laikytis toliau nuo tų personų. Kai prasideda gaudynės pavadinimu "Ką sugaus bomžas?". Tenka skuosti ir iš ten :] Ženklinam įvairiomis spalvomis parko stulpus, deja tikriausiai lietus jau spėjo žymes paslėpti. Sumąstom jog darosi per vėsu, tad prasideda rungtynės "Kas pašoks aukščiau", o prizą parinkom Paukščių gripą. Kaip pašėlusios visos rodos penkiese šokinėjom, kad tik pasigauti tą gripą :]] Kvailos mintys sukėlė dar didesnį neblaivumo įspūdį. Įsibėgėjom visos kartu ir ties skaičium 0, pašokom drauge. Taip daug kartų. Jau pailsusios vėl grįžom į kiemą. Ten prasidėjo dar vienas eilinis triukšmo drumstimas. Tądien buvau spėjusi išgirsti, kad pasirodo jau įgavau šiokį tokį vilnietišką akcentą, pati nepatikėjau, bet jei jau taip atrodo, tai tebūnie. O vėliau dar sužinojau, kad man už akių buvo nuspręsta, jog pasikeičiau labai per tą laiką ir tapau jau "patrakusia". Nespėjau deja paklausti o kokia prieš tai buvau. Sėdėjom ant parduotuvės laiptų ir stebėjau ketvirto aukšto langą, tame bute tądien buvo vienas vaikystės draugas, kuris nesiteikė išeiti su manim pasilabinti,nors ir nežinojo, kad atvykau. Neilgai trukus gavau iš šalia stovėjusios draugės sms: "Marius ką tik labai įdėmiai žiūrėjo į mus pro langą :D". Pasirodo ne man vienai buvo įdomu jį pamatyti po šitiek metų... Na bet vaikinas taip ir nepasirodė kieme, Velykos gi... Jas jau visai užmiršusi buvau. Vakare prasidėjo riaušės tarp vaikinų ir merginų. Mat "kai kurie" sugalvojo apmėtyti mus teniso kamuoliukais, o šie netyčia nukrito ten kur buvo sunku juos ir berasti... Vėl bėgiojimai, šėliojimai ir galiausiai atsisveikinimas. Kad ir kaip jo nemėgtumėm, bet teko atsisveikinti, jau ir taip per daug vėlu buvo. Naktį dar kart sukėlus visus senučiukus ant kojų, išsiskirstėme. Bet kad ir kaip visa tai buvo nešventiška, galiu duoti žodį, jog niekada nepamiršiu šių Velykų ir vis gi... Jaustis neblaivam galima ir be alkoholio, o persivalgiusiam - be Velykinio stalo, taip pat ir simboliškai daužiusiam kaiušinius - be pačių kiaušinių, o ir aptarti visus nuotykius galima ir be giminių spiečiaus. Štai mano Velykos.
[Jei jau nekalbėsim apie šiandienos beprotiškus visų raumenų skausmus ir negalėjimą lipti laiptais arba jais nulipti, atsikelti iš lovos, katastrofišką galvos skausmą ir gerklės skausmą, tai Velykos buvo beveik tobulos :]
Tu prižadini ant palangės gulėjusią musę, gal net iš mirusiųjų. Vis gi 4 val. ryto. Manei pasinaudoti grotuvu ir atsisėdus lotoso pozoje viską pamiršti ir galbūt pasisemti jėgų prieš muštynes su mokytojais mokykloje. Atostogos daro savo. Šis poilsis buvo ilgesnis nei įprastos atostogos, gal vėl pasitelkei savo jėgas ir jas sumanei prailginti? O gal tiesiog dėl įvykių gausybės atrodo, kad pasenai dar vienais metais. Turiu klausimą. Ar neturi nei vieno žilo plauko? Nepatikėsiu, tikrai... Na bet nesiteiki gilintis į save ir tiesiog užsistatai jau žmogiškam laikui tą žadintuvą.
Pabudus saulė žiopso pro langą. Nuotaika gali būti vadinama paviršutiniška, tokia kai nesvarbu ar vėluoji ar dar tik vėluosi. Atlikus ryto kasdieninius darbus ir įstatymus, išeini iš namų užtrenkdama duris su žodžiais: "Atia, aš jau einu". Padvelkia monotoniškumu ir įprastumu. To tu nekenti. Tranki muzika, kurią įpiršo sena draugė, tave nuramina ir drąsina. Pradedi pamėgti, kad ir mergaitišką Bill'o iš Tokio Hotel balsą. Nuo kada tu tokia pažeidžiama? Nuo šio ryto. Kuo toliau, to vis dažniau pastebi, kad mokytojai tavęs negerbia. Na gerbia, bent jau šalia kitų ir pan. Bet žvilgsnis vogčiom męstas į tave šokiruoja iki kojų pirštų. Už ką? Už gražią žalią akį. Klausaisi Tos dainos, kurioje supranti tik žodį "sekundė" ir vaidini prieš kitus, kad atidžiai klausai naujų "pletkų". Vis nusišypsai, kad nesudarytum abejonių. Tyliai dingsti iš to kalėjimo ir saulei vėl įkyriai žiopsant akimis nuleidi žalią šviesoforo pilvą. Zebrą kažkas suvažinėjo... O aš tik tipsenu tais baltais dryžiais, taip jam ir reikia. Praeinant pro "Akacijų" stotelę žvilgteli po stogeliu. Ir vėl tuščia. Taip tikies kiekvienąkart, kad kažką ten rasi, kažką norimo.
Grįžus stebi mikro bangų krosnelėje besisupant vištos kulkšneles. Vargšelės... Greičiausiai jau apsisuko galvos. Sustabdai karuselę ir atsiemi savo pietus. Pusiau įveikusi maistą jį atiduodi šiūkšlinei, tegu turisi, gal kada pravers... Laikas. Nustriksėjo mat valanda per greit ir jau skubi į Dailę. Sulaukus 22 autobuso (šįkart naujas), lipi su bilietėliu rankoje. Nieks net nesiruošia užleisti vietos, kur gi ten... Pamačius draugę, invalidiškai vienu pirštu durteli į petį. Nenustemba ir tu nusivili. Galiausiai prilipus prie stulpo pastebi, kad laikas lipti. Ir vėl ta žvaigždūnė žiopso. Atėjus prie klasės pradedi diskutuoti su drauge ar gausit progą pasišaipyti iš naujokės bandymo "kabinti" kitą naujoką. Tikiesi jog taip... Tik tokie dalykai čia suteikia noro būti. Pasidėjus molbertą imi ir "netyčia pastebi", kad naujokas užstoja visą vaizdą. Paema juokas dėl to jog tingi jo prašyti pasitraukti. Nevalingai atmeti plaukus ir krenti į kėdę. Pailsėti verčiau pamanai. Pasukus galvą į vaizdą, kurį pieši vėl matai žmogaus siluetą. O pastebėjus dar ir šypseną naujoko veide supranti, kad susitarti bus lengviau. Nusišypsai ir nusuki žvilgsnį. Flirtavimo ir taip pakankamai aplink, nors čia tebūnie ramybė. Naujokėlis ne kartą atsisuka tai šio tai to paklausti, grubiai stumteldamas kiekvienąkart petį. Ir paskutinis kvaiša suprastų, kad ne tik dėl reikalo klausinėja. Nenori to suprasti ir giliniesi į piešimą. Mokytoja įtartinai nesako klaidų. Nepripažysti, kad pradedi pranokti pati save. Juk tikrai daug išmokai, pripažink pagaliau! Išskubėjus iš klasės dar pavymui išgirsti naujokės atsisveikinimą. Kodėl tu su visais tokia draugiška? Imk ir pasakyk kam nors: "NE". Bet ne... Tu per daug rūpiniesi visais aplink. O šie ir nepriekaištauja tau, juk jiems patinka, kad tu skiri visiems dėmesio. Neeikvok šitaip savęs. Jie neverti.
Grįžus eilinį kartą vėl pastebi sms, nuo nežinomo numerio. Kažkas vėl sugalvojo patampyti nervus. Na, bet ir vėl gi nepriekaištingai draugiškai klausi kas ir kaip. Bet ne visi tokie atsakingi kaip tu ir tiesiog neatrašo. Gal tik sužinojo ką norėjo ir dabar ramia širdimi džiaugiasi. Nesvarbu... Rytoj laukia sunki diena, vėl tas kalėjimas ir vėl neakivaizdi nepagarba. Na ir gerai... Tik tegu ta saulė ir ryt žiopso, mieliau kai ji šalia. Mmm... Kiauliškas tas kitų elgesys. Ką padarysi.. Žmonės ir yra gyvūnai.
*Pirmą kart po ilgo laiko sumaniau pagal paskirtį panaudoti sijoną. [Man patiko]
*Per tikybos pamoką lankėsi du Broliai [vienuoliai], vienas iš jų buvo Mykolas. Su klasiokėmis nusprendėm, kad jis gan simpatiškas [uždraustas vaisius vi gi..]. Dauguma likom sužavėtos, nes bent jau aš nesitikėjau, kad vienuoliai turi humoro jausmą. Gražu klausyti žmonių, kurie iš šnipšto padarė daug. Gavau paveikslėlį. Net ir jis rodos kažkuo ypatingas... Kaip ir tarėmės su Broliais ir klasiokėmis visi kartu melsimės 21 val., nors ir ne toje pačioje vietoje. Po ilgos pertraukos vėl atsisuku į Dievą, tikėkimės ilgesniam laikotarpiui...
*Fotografavomės su klase. Vaikinai dar kartą įrodė, kad kieti sugeba būti tik savo stichijoje. Tai tik rodo jų silpnumą... Pirmadienį su mažai noro eisiu žiūrėti tų nuotraukų, netraukia manęs ta mintis...
*Rytoj laukia du konroliniai, žinoma mokytojai sako, kad vienas iš jų atsiskaitymas. Nepavyko išsisukti
*Niekada neišmoksiu rusų kalbos
*Matematikos konsultacija, per kurią daugumai važiuoja stogai...
*Masažistė kalba per daug greitai dažnai klausiu jos ką sakė. Na bet tas masažas viską atperka...
*Mokykloje, stotelėje, autobusuose, pakeliui visur vis užkliūna kažkoks vaikinas. Užkniso tikrąja ta žodžio prasme. Visi maišosi po kojomis... Na bet man patinka jo žali sportbačiai [Meilė ne tik vidui...]
*Klasioko grasinimas: "Davar tai aš tave išprievartausiu!". Ir mane apėmęs juokas. Vaikas užmiršo, kad jis neturi teisės su manim ginčytis. Aš už jį vyresnė. Che...
*Namai ir NIEKAS. Nusibodo monotonija
*Tik dėl to, kad būtų 11-a žvaigždutė. Mėgstu kai viskas susiję su skaičiais 2,4, 8
Gerai, kai turi su kuo patylėti. Aš turiu, bet dabar tas žmogus ligoninėj ir po operacijos... Draugė. Ją galiu vadinti drauge.
Pradėjau tikėti angelais. Ir turiu nuosavą. Kadanors reiks su juo pasišnekučiuoti... Pasirodo,kai atrodo jog pagaliau vienatvė, apsirinku. Šalia atisirėmęs mane globoja mano angelas. O gal netikėti? Geriau jau tuo negu niekuo. Rytoj maniškis privalės mane palaikyti, nes jei bus blogas oras tuomet nesulaikysiu ir blogos nuotaikos. Pasiilgau beprotiškai mūsų firminės vietelės "Draugaskylės". Reiks nors ir vienai, bet ten nuvykti... Net ir draugė ten negali prasėdėti kelių valandų. Aš galiu. Ten laikas neegzistuoja. Ten tik aš. Na gal dar ir mano angelas... Ačiū kad mane saugai.
p.s. Viską čia rašiau tik tam, kad kuo greičiau nuvyti mintis apie kitas nesamones. Tokias kaip PAVARGAU arba NENORIU ŠIO ĮRAŠO MATYTI PIRMU. Noriu pailsėti nuo visko... Bet nea vienatvėj su kitu žmogum.
...Neskaityk-nEskaityk-neSkaityk-nesKaityk-neskAityk-neskaItyk-neskaiTyk-neskaitYk-neskaityK...
Na taip... Ištiesų aš per daug čia demonstruoju savo gyvenimą. Bet dar nepažystu nei vieno žmogaus, kuriam galėčiau pasakyti viską iki menkiausios smulkmenos. Turbūt net neįsivaizduoji kaip norisi pasakyti visiškai viską ir prieš tai net nepagalvoti apie tai ar sakyti, ar ne. Kol kas vis dar rašau čia. Blog'as virsta dienoraščiu, bet ne visiškai, čia irgi nesu visiškai atvira, vis ką nors nutyliu.
Atsikėliau daug vėliau nei įprastai, kaip visada papusryčiavau, atlikau kitus būtinus darbus, na ir išėjau į mokykla. Nemėgstu tos akimirkos kai reikia iš ryto praeiti pro artimiausią stotelę. Tada ten būna daug mano amžiaus merginų ir visos lyg kokios didžiausios priešės vėpso į mane ir kone šaukte šaukia kaip norėtų į skutelius sudrąskyti,o juk net nepažysta... Praeinu vaidindama, kad taisausi striukę ar deduosi ką tik iškritusią ausinę į ausį arba dar velniai žino ką sugalvoju, bet kad tik nematyti jų žvilgsnių. Ir kodėl visą laiką tarp merginų tokia įtampa, m? Na taip.. Dažnai tenka už save pastovėti, bet juk ne nagais kabinamės į akis, tai kodėl net nepažystant šitaip atšiauriai? Nors, juk kiekvienas iš mūsų netyčiom praeidamas pro žmogų įvertinam jį pavyzdžiui dešimtbalėje sistemoje ir nusprendžiam ar jis vertas mūsų dėmesio ar ne. Na bent jau aš labai mėgstu kitus žmones stebėti, juos analizuoti, noriu suprasti ką jie mano vienoje ar kitoje situacijoje. Kartais net draugai priekaištauja, kad per daug į viską gilinuosi.
Mokykloje parašius du kontrolinius darbus jaučiausi turbūt tokia abejinga, kokia niekad nesijaučiu. Man buvo [ir yra] visiškai nesvarbu kokį pažymį gausiu, kokias klaidas padariau ir kiek kartų apsižioplinau. Tiesiog nesvarbu. Gal pavasaris daro savo... Spustelėjau mygtuka "play" ir štai jau visi aplink dingtsa. Įstatau savo žvilgsnį į vieną tašką ir susimąsčiusi tyrinėju dainos žodžius, skambesį, melodiją, dainininko tarimą. Staiga prisiminiau,kad vakar labai ilgai kliedėjau apie angelą sargą, tai ir tiesiog pajutusi kažkokią trauką kairėje, žvilgtelėju į tą pusę. Gal ir sėdi manasis čia padėjas rankas man ant kelių ir stebi mano veiksmus, sufleruoja kaip elgtis. Jei net ir ne taip, smagiau kai manai jog tave visą laiką kažkas lydi. Klasiokė gana įžūliai iš ausies ištraukia ausinę, įsideda ir savo nuožiūra perjungia dainą. Aš jau pripratau prie jos tokio spontaniškumo, bet taip ir neišmokau jos įtikinėti, kad gyvenimas gražus. Na kad ir tada, klausė savo mėgiamą muziką ir iš niekur nieko jos galva nusviro, o dar po akimirkos pradėjo šniurkščioti, o dar po akimirkos ir ašaras mačiau. Ir nemokėjau aš jos paguosti... Neišmaniau ką turiu dabar daryti, tiesiog tylėjau, leidau jai pačiai nuspręsti. Vis kartojo, kad nenori gyventi. O aš noriu sakiau, bet jai vis vien...
Dvi klasiokės juokais susiginčijo, o aš tik įsiterpiau ir štai mane įtraukė. Pasakiau: "Vaikai, gyvenkim draugiškai", o klasiokė priekaištaudama atsakė: "Tu tai su visais draugiška!". Taip aš su visais tokia... Su dauguma. Bet gal ir gerai, nes ne daug turiu priešų. Tik klasiokai man 0 vietoj. Su jais aš tik nesiskaitau, na žinoma su klasiokėmis atvirkščiai.
Po pamokų supratau,kad neišbūsiu namie šitokią dieną, neištversiu tiesiog... O draugė su kuria leidžiam laisvalaikį aplink "Draugaskylę", vis dar ligoninėje... Mečiau viską, spjoviau į visus ir tiesiog išnykau. Nuvažiavau į centrą ir "Draugaskylėje" praleidau apie keletą valandų. Vienui viena, su sausainių pokeliu ir prieš tai ledų porcija. O vėjas taip nedraugiškai mane pasitiko, vis šėlo aplink ir neleido atsidžiaugti saule. Kai jau supratau, kad tik plaučių uždegimą pasigausiu, nulipau. Sėdėdama akies krašteliu stebėjau vieną vaikiną. Toks susimąstęs pasirodė... Sėdėjo ant suoliuko, o ne ant akmens kolonų. Negi jo netraukia šie ilgaamžiai akmenys? Žiūrėjo į miesto šurmulį iš viršaus ir lyg kažko ilgėdamasis nepaleido iš akių to vaizdo. Dar palydėjau akimis jį nueinant. Kad ir kas tu bebūtum sėkmės, tau, gal kada prireiks. Pasirodo ne aš viena ateinu čia pamąstyti, pasvajoti, apgalvoti viską kas vyksta.
Einant atgal saulė taip begėdiškai švietė į akis, kad tik žmonių siluetus mačiau. Taip dingtelėjo galvoje, kažkokia mintis apie klasiokus. Ir "bum", žiūriu priešais klasiokė- Konsuela. Taip nuoširdžiai nusišypsojo ir pamojavo. Nepradžiugino ir nepakėlė nuotaikos, bet ir negalėtų, tik vienas žmogus tai sugeba. Ėjau jau per perėja skubėdama, nes jau mirksėjo žalia, kai išgirdau už nugaros: "Iveta??". Atsisuku... O gi vėl dar viena klasiokė- Aušrinė. Neinu toliau, o tiesiog grįžtu pasisveikinti. Persimetam keliais žodžiais ir pritupiu prie Vakarės (Aušrinės sesė), jos tokios gilios melsvos akys... Kalbinu, bet mažylė tyli. Atsisveikinu ir atskirai su Vakare, nueinant dar pamojuoja man, geriau pasidaro. Mm... Tie vaikai. Vos negaunu infarkto, kai vos keli centimetrai pro mane pravažiuoja vaikinas su riedlente. Specialiai norėjo pasipuikuoti, o pravažiavus dar ir atsisuka pažiūrėti. Sugluminu jį klausiamu žvilgsniu. Taip jam ir reikia. Po akimirkos pralekia dar vienas, na tuomet tai tikrai vos ne mirštu iš baimės. Kas jiem pasidarė? Aš tik norėjau ramybės. Jau važiuoju autobususu ir tik leidžiu saulei spiginti man į veidą, tegu pasidžiaugia kol gali...
Please wait...