Recent Comments

Kartą viename Prancūzijos mieste gyveno paprastas (??) žmogus.
Šio sakinio ir užtektų, jame telpa visa paprasto žmogaus faktografija, visa jo siela bei kūnas. Tačiau vieno sakinio rašinys yra aiškiai per trumpas, tad eikš čia, paprastas žmogau, kelkis iš lovos ir lysk po mūsų mikroskopais. Tu mikroskopinis, smulkiausia gamtoje egzistuojanti elementarioji dalelė yra tavo siela.
Po kiekvienu paminkliniu akmeniu guli pasaulio istorija. Taip jis pamiršo paprastą žmogų, po kurio antkapiu guli pasaulio demografijos nuolauža. Iš esmės tas žmogus ir gyvena po antkapiu, tiek daug ženklų rodo, kad jo nėra, jis nebesėdi ant plika akimi neįžiurimos taburetės. Jis vienišas guli po morgo mėsininkų benzopjūklais. O gyvenimas eina toliau, už lango žmonės., gal dar paprastesni (??) .
Jo balsas dažniausiai yra vienintelis realus paprasto žmogaus turtas, tuo labiau, kad mainais jis dažniausiai nieko negauna. Net negali gauti. O yra kur gali... Loterijose gali gauti viską – nuo Škodos Felicijos iki špygos taukuotos. Pastarąją žmogus turi pats.
Retsykiais paprastu žmogumi susidomi ir menininkai, jie keliauja po kaimus, kur skamba Birutės daina, po miestus, kur daina Džordanos, prisispyrę ieško to žmogaus, radę ką panašesnio puola aprašinėti, fotografuoti. Tačiau paprastą žmogų rasti sunku, jis yra mimikrijos virtuozas, jis taip susilieja su aplinka, kad, rodos, netgi oras jį užstoja nuo mūsų. Gilių kava.
Istorinė paprasto žmogaus misija kompiuterių amžiuje irgi ne visiems aiški. Dar yra manančių, kad paprastas žmogus yra dvejetukininkas, kuris keliasdešimt metų sėdi tame pačiame suole. Tuo tarpu jo lūpose žodžiai (tokie kaip a true friend is someone who lets you have total freedom to be yourself-and especially to feel. Or, not feel. Whatever you happen to be feeling at the moment is fine with them. That's what real love amounts to-letting a person be what he really is.) mažiausiai nutolę nuo jais apibūdinamų objektų ir yra geriausi civilizacijos garantai, rodantys, jog pasaulis dar tvirtai remiasi į savo pamatus, jog mūsų namai dar nepakibo ore ir nenuplaukė su debesimis. Jie dar tik taikosi pakilti ir nuplaukti.


"The first time I discovered death... me and my mother and father, and my grandmother and grandfather, were driving through the desert at dawn. A truckload of Indians had either hit another car or something- there were Indians scattered all over the highway, bleeding to death. I was just a kid, so I had to stay in the car while my father and grandfather went to check it out. I didn't see nothing- all I saw was funny red paint and people lying around, but I knew something was happening, because I could dig the vibrations of the people around me, and all of a sudden I realized that they didn't know what was happening any more than I did. That was the first time I tasted fear... and I do think, at that moment, the souls of those dead Indians- maybe one or two of them-were just running around, freaking out, and just landed in my soul, and I was like a sponge, ready to sit there and absorb it." Jim Morrison.


su gimtadieniu.